Diena, kai sužinojau diagnozę

O gal labiau reikėtų sakyti – dienos. Prie galutinės diagnozės buvo einama palaipsniui. Iš pradžių MRT tyrimo parodymai, po to sužinojau, kad rasta Vėžinių ląstelių po biopsijos, o toliau sekė išplitimas po Kompiuterinio tomografo ir galutinė stadija po gydytojų konsiliumo. 

Po MRT tyrimo rezultatų supratau, kur link einama. Bet tik išgirdus žodžius “Vėžinės ląstelės” supratau kiek labai viskas rimta. O toliau galo atgal nebebuvo… Kiekviena diena ir jos metu išgirstos “naujienos” daužė šlapiais skudurais, mindė ir trypė kojomis į purvus, važiavo per mane traukiniais bei sunkvežimiais. Visas mano pasiryžimas būti stipriai staiga pakibo ant plauko. Maniau, kad aš jau miriau, kad jau viskas. Girdėjau ką gydytoja sako, kaip gyvenimo draugas ir sesė palaiko bei kartoja, kad “viskas bus gerai”. O manęs nepalieka jausmas, kad blogiau jau būti negali. Viskas. 

Prireikė laiko. Buvimo su savimi. Suvokimo, kad šią akimirką man kaip ir nieko neskauda (gal dar ir dėl to buvo sunku priimti baisiausią diagnozę). Tad viskas šią akimirką yra gerai. Tai dar ne pabaiga.
Papildomas pastebėjimas: Nors pačią kiek stebina, kad po diagnozės sužinojimo man pradėjo skaudėti ir toliau tas lengvas skausmas mane vis persekioja. Įdomu ar taip yra dėl to, kad jau suprantu, kad sergu ir pati mintimis sureikšminu tą skausmą, o gal kažką ne taip darau, o gal liga per kelias dienas progresavo ir dėl to skauda. Žodžiu, nežinia, nerimas ir baimė – mano pagrindiniai kompanionai. 

Pirmojo vizito Chemoterapijos dienos centre Gydytoja pasiūlė susitikti su Psichologe. Nedvejodama sutikau. Blogiau nebus. O ir pati dar nežinodama diagnozės pasižadėjau po karantino kreiptis į specialistą, kad padėtų sudėlioti mintis į “reikiamus stalčiukus”. Žinoma, susitikimas buvo trumpas, tačiau jo užteko atsispirimui. Psichologė išklausė mano pirminius nuogąstavimus ir “dovanų” davė pasiskaityti savo bei kitų specialisčių parašytą knygutę – “Sveikimo link: rekomendacijos onkologiniams ligoniams ir jų artimiesiems”. 

Grįžau namo. Pasisakiau artimiausiems savo diagnozę. Norėjau, kad tai žinoti visi man gyvenime svarbiausi žmonės. Gal taip norėjau pasidalinti ir nors kiek visą naštą nusimesti nuo savo pečių. Suprantu, kad slepdama kenksiu sau ir savo aplinkiniams. Visuomet gyvenime esu atvira, nes žinau, kad minčių nieks neskaito. Tad ir šiuo atveju – atiduodu viską ką turiu. Viskas. Atrodo, kad bent vienas akmuo nuriedėjo nuo krūtinės. O kas toliau? 

Reikia pavalgyti. Pavalgiau, nors ir noro buvo nulis… Su gyvenimo draugu išėjau pasivaikščioti. Nuėjome šešis kilometrus (vien dėl to, kad dar galiu). Nors pakeliui teko koreguoti maršrutą, atsirado baimė, kad bus sunku grįžti atgal. Grįžome. O kas toliau? 

Visiems jau pasisakiau, parašiau, kad myliu ir kad būsiu stipri. Palinkėjau svajoti daugiau, mylėti stipriau ir gyventi kiekvieną akimirką čia ir dabar. Atrodytų viską padariau… Vaikų neturiu, darbo neturiu tad per daug nėra dėl ko pergyventi… Draugui reikia dirbti, juk nesedės visą dieną manęs apkabinęs… Žodžiu, esu tik aš. Čia ir dabar. Tad kas toliau? 

Toliau akys nuklydo į tą Psichologės duotą knygą, padėtą ant stalo. Ji minėjo, kad rasiu ten daug atsakymų. Atsakymų į ką? Į kas toliau? …Galiu arba klaidžioti per savo mintis arba skaityti knygą. Pasirinkau antrą variantą. Vienu prisėdimu perskaičiau beveik puse jos. Net nepastebėjau, kaip atėjo vakaras ir draugas baigė darbą. Knyga lengvai skaitoma. Trumpi ir aiškus skyriai skirtingomis temomis įvardija esminius su liga susijusius etapus, jausmus ir išgyvenimus. 

Labiausiai man reikėjo skyriaus apie mirtį. Galiu pripažinti, kad šiaip visuomet bijojau mirties. Žinoma, šią akimirką labiau nei bet kada. Manau, tai natūralu. Vsi bijome nežinos. Tiesa, visi dėl skirtingų priežasčių. Manoji – bijau, kad manęs nebeliks. Kai dabar rašau – skamba keistai. Ir žinokite, tikrai, turiu tokią baimę, kad ateis tas visiškas niekas… Tame pačiame skyriuje radau daug gražių minčių. Apie tai, kad ši liga nėra mirties nuosprendis. Kad negali gyventi skaičiuodamas dienų kuomet nuo jos mirsi, nes gyvenimas nestovi. Gali visko nutikti, gali mirti ir nuo ko nors kito. Tad ir vėl pats pasirenki, kaip nori gyventi čia ir dabar. 

Prieš kelias savaitės su draugu žiūrėjome TED talks. Ten išsakyta mintis apie tai, kad pats gyvenimas iš savęs yra liga su mirties nuosprendžiu mane privertė labai susimąstyti. Juk iš tiesų, kiekviena diena ir akimirka praeina ir jos atgal nesugrąžinsi. Viskas. Buvo kaip buvo, to negali kontroliuoti. Kas bus  – tas bus. O svarbiausia kaip yra čia ir dabar. Nors pati mėgstu kitiems dalinti patarimus juos retai kada pritaikau sau. Dabar privalau tai padaryti. 

Kai gerai pagalvoju suvokiu, jog esu dėkinga, kad gyvenime turėjau progą save įprasminti per kūrybą. Esu vestuvinių suknelių dizainerė. Ir savo kūryba tikrąją to žodžio prasme esu prisidėjusi prie kitų žmonių gyvenimo – meilės istorijų. Net jei manęs nebus realiai ir fiziškai, aš visuomet būsiu ten jų prisiminimuose ir šeimų, albumų nuotraukose. Taip pat būsiu čia – šiame bloge. 

Papildoma informacija: Sužinojus diagnozę turėjau akimirkų kuomet atrodė, kad noriu viską padaryti per vieną dieną. Papuošti Kalėdų eglutę, atšvęsti Vėlykas, nusipirkti šuniuką, užlipti į aukščiausią kalną ir taip toliau. Tiesa, į Tryjų Kryžių kalną su draugu užkopėm jau pirmą savaitgalį. O po to, kad būtų įdomiau stačia galvą, aplenkdami laiptus, leidomės žemyn per šlapius rudeninius lapus ir molį. Turbūt dėl to, kad vis dar galiu. O gal dėl to, kad niekad dar nesu to dariusi dėl savo baimių.