Kiekviena diena laukiant nežinia ko – varo iš proto. Noras įvardinti savo būseną užvaldo visas mintis. Kas savaitę einant pas gydytojus, atliekant įvairius tyrimus ir atmetimo būdu keliaujant vis arčiau diagnozės yra nepakeliamas laikas. Man tai užtruko šiek tiek daugiau nei du mėnesius.
Tuo metu daug kartų lipau per save. Kaltinau už visus žalingus ar netinkamus gyvenime padarytus sprendimus. Kiekviena taurė vyno, tabletė nuo skausmo ar suvalgytas pusgaminis tapo neapykantos objektu. Kiekviena stresinė situacija ar jos aplinkybės vertė manyti, kad pati to prisiprašiau. O galiausiai visos tos mintys išsigrynino ir tapo pykčio ant savęs bomba.
Tačiau pasirinkau nepasiduoti. Tikiu, kad viskas gyvenime turi dvi puses. Pasižadėjau sau, kad ir kas benutiktų, kad ir kokia diagnozė bebūtų aš ją priimsiu drąsiai ir būsiu stipri. Galiu arba pasiduoti arba būti stipri. Ir aš esu pasiryžusi būti stipri! Dėl savęs, dėl savo artimųjų! Ir noriu tikėti, kad dėl visų kitų, kurie susiduria su sunkumais ar ligomis savo gyvenime.
Žinoma, ir stipruoliams būna sunku. Mane vis aplanko akimirkos, kuomet jaučiausi, kad manęs čia jau nėra (šiaip toks jausmas gyvenime karts nuo karto mane vis aplanko ). Tuomet jaučiu begalinę baimę. Viską stebiu iš šono lyg būčiau sapne. Lyg gyvenimas vyksta, o aš nieko nejaučiu, nieko negaliu kontroliuoti. Atrodo noriu rėkti, bet suprantu, kad niekas manęs negirdės… Galėčiau vardinti ir vardinti kokios mintys ir jausmai mane tuo metu aplanko…. Tiesa, dar neradau būdo, kaip pačiai sąmoningai išeiti iš šios būsenos. Tačiau žinau, kad anksčiau ar vėliau tai praeina ir aš vėl galiu pilnai pajausti save ir kiekvieną savo įkvėpimą.
Papildoma informacija: Šiuo laukimo metu stengiausi per daug negooglinti ir neieškoti ligų pati. Žinoma, karts nuo karto “tikrinau” kas ir kaip. Tai neišvengiama. Tačiau pilnai tikėjau ir tikiu savo gydytojais, tad atsidaviau į jų rankas. Taip pat šiuo laikotarpiu stengiausi skirti laiko meditacijai. Prieš daugiau nei metus atradau kelias labai geras. Jose kalbama, kad ramybės būsenoje kūnas gydo pats save. Labai tuom tikiu. Tad atsigulus, užsimerkiu, kvėpuoju ir skaičiuoju: viens, du, trys – įkvepiam, viens, du, trys, keturi – iškvepiam. Tai man padeda nusiraminti. Be to sau pasižadėjau ir išsikėliau tikslą: kiekvieną dieną padaryti kažką gero, kad po savęs gyvenimą ir aplinką palikčiau gražesnę ir tvarkingesnę.. Sakykit ką norit. Tikslas visai geras ir jei neturite jokio kito – nemokamai leidžiu jį naudoti. Prašom!