Autobiografiniai pamąstymai ir mano Onkologinė liga

Nors noriu manyti, kad esu gana atvira, kai kuriuos gyvenimo aspektus pasilieku sau ar pasidalinu tik su savo artimaisiais. Pvz.: Tiksli diagnozė ar gilios vidinės emocijos ir išgyvenimai.

Prieš kelias dienas susirašinėjau su tiką diagnozę išgirdusia likimo drauge. Pokalbis su ja buvo atviras ir tikrai be jokių BET.

Su ja pasidalinau savo istorija, dabartine situacija ir nueitu keliu iki to… Po to susimąsčiau, kaip taip paprastai visai nepažįstamam žmogui išpasakojau savo gyvenimą. Kodėl vienam žmogui pasisakyti galiu, o jau garsiai visiems – ne. Ko aš bijau? Kitų nuomonės? Tikrai ne.

Turiu būti atvira sau ir nemeluoti, nesislėpti. Gal skaitydami mano mintis jose atrasite dalelę savęs. Jei taip – tikiuosi, tai privers jus sustoti ir pasirūpinti savo mintimis, jausmais ir kūnu, kol dar nevėlu.

Pastaruoju metu, kuo daugiau skaitau knygų ir gilinuosi į save, tuo labiau suprantu savo darytas klaidas. O jas dariau, nes nelabai buvo kaip ir su kuo pašnekėti, kad jų išvengti.

Tai kuo ketinu su jumis pasidalinti skirta ne užuojautos sulaukimui. O daugiau susimąstyti apie save, savo gyvenimą ir mintis, kurias galvojame. Nes viskas tikrai prasideda tik nuo paprasčiausios minties.

Autobiografiniai faktai

Vaikystė ir paauglystė man buvo sunkios, o gal ir pati savo mintimis jas tokias padariau. Kaip dabar pamenu, jau būdama 10 – 11 metų klupėdavau savo kambaryje priešais langą ir prašydavau Dievo savo mirties. Kartojau žodžius: Jei mano gyvenimas toks ir bus geriau jau tada jokio neturėti.

Maždaug nuo 12 metų pasinėriau į kūrybą ir mados dizainą. Norėjau nors taip, mintimis pabėgti nuo pragaro vykstančio namuose. Dieną naktį mezgiau ir rankomis siuvau savo sugalvotas įdėjas (siuvimo mašina tuomet dar nemokėjau naudotis).

Nuo 16 metų pradėjau praktiką pas garsų vestuvių suknelių dizainerį, o paralelėje dar siūdavau individualius užsakymus klientėms namuose. Vis susigalvodavau veiklos, kad tik neturėciau laisvos akimirkos pabūti su savimi ir savo mintimis.

Būdama 21-rių metų, po studijų baigimo, pilnai pasinėriau į darbus ir jiems skyriaus 7 dienas per savaitę. Žodžiu, bėgau nuo savęs ir savo minčių. Manydama, kad tik begaliniu darbu įprasminsiu savo egzistenciją.

Nuosavas verslas ir pastovus stresas

Nuo 2014 metų jau turėjau savo mažą, mados studiją (buvau J. Statkevičiaus kaimynė). Tuo metu tai atrodė, kaip didžiausios svajonės išsipildymas. Viskas savom rankom iš savo asmeninių santaupų. Labai savimi didžiavausi. Neskaitant to, vis tiek nesijaučiau iki galo laiminga.

Ir žinoma, eilinį kartą dirbau dieną naktį… Tiesa, turiu pripažinti, kad sekėsi sunkiai. Gal nuo per didelio krūvio buvau taip išsekusi, kad nesugebėjau džiaugtis savo pasiektais rezultatais. Gal atlygis už darbą buvo per mažas, tad tekdavo dirbti dar daugiau, kad užtektų pinigų viską išlaikyti.

O gal, kai dabar pagalvoju, aš tiesiog savo negatyviomis mintimis pati prisišaukiau savo sunkumus. Pastovus napsitenkinimas siekiant pačios susigalvoto tobulumo. Pastovi paranoja, kad klientei kažkas nepatiks. Pastovus noras, kad būsima nuotaka užsisakytų pas mane suknelę, nes kitu atveju viskas žlugs… Blogiausia kas gali nutikti – teks grįžti gyventi su tėvais.

Dabar tikrai suprantu, kad mano galvelėje sukosi per daug negatyvių minčių.

Mamos netektis

Kaip tik kovo 11d. prieš tris metus, staiga (per kelias dienas) netekau mamos. Jai buvo 59 metai. Man tai buvo begalinis šokas.

Visų pirma, jog tai įvyko taip staiga. Jausmas viduje pyktis – kodėl ji nesirūpino savimi.

Kita mintis – gyvenime ji tiek daug dirbo iki savo pensijos, o jos taip ir nesulaukė. Išgyvenu baimę – kad daug dirbdama pati prisišauksiu nelaimės.

Trečia – jaučiuosi kalta, kad nuo mamos (ir tėvo) kurį laiką buvau nusisukusi ir pasinėrusi į darbus. Taip bėgau nuo savęs ir savo tėvų (alkoholizmo) bėdos.

Ketvirta mintis, pati blogiausia – tai baimė ir nerimas, kad ir man pašlis sveikata. Kad negalėsiu įvykdyti prieš klientes prisimtų įsipareigojimų. Kad gyvenimas yra toks trapus ir nežinau kada išauš ir mano eilė.

2020 m. ir Covid

Taip paskutinius 3 metus ir pragyvenau. Nerimaudama dėl sveikatos, kuri turiu pripažinti su laiku vis blogėjo. Jaučiausi silpna ir pavargusi. Pastovus begalinis darbas bėgant nuo savo minčių man tikrai nepadėjo.

Pasaulinė pandemija stipriai paveikė mano verslą. 2020 metų balandį teko perskaičiuoti savo finansus ir suvokti realią padėtį. Išlaikyti nuomojamas patalpas ir darbuotojas tapo finansiškai neįmanoma. Kad ir kaip viską skaičiavau ir dėliojau – nieko nepridėliojau. Skolintis negalėjau sau leisti, nes realiai (gal kiek ir pesimistiškai) vertinau situaciją.

Atleidau darbuotojas, pabaigiau (kuriuos galėjau) užsakymus klientėms ir liepos 4 d. atidaviau raktus nuo nuomojamų patalpų. Teko atsisveikinti, galima sakyti, su savo taip mylėtu ir augintu vaiku. Kuris tuo pačiu buvo ir pabėgimo vieta nuo visų mano minčių.

Liepos 5d. prasidėjo skausmai, kuriuos nurašiau, kaip netinkamai suvalgyto maisto simptomus.

Vasarą leidau sau pailsėti ir pagaliau pasidžiaugti puikiu oru. Paskutinį kartą tai dariau būdama 15 metų (vestuvių sezonas pakoreguoja bet kokią vasarą).

Paskutinis lūžis liepto gale

Artėjant rudeniui su sese apturėjome pokalbį dėl finansinio mūsų tėvelio išlaikymo. Kadangi pati tiką netekau savo verslo ir uždirbamų minimalių pajamų. Pradėjome svarstyti bendrai turimo buto pardavimą. O gautus pinigus padalinti taip, kad užtektų ir tėvo išlaikymui.

Tuo metu atrodė, kad visas pasaulis aplink mane sugriuvo. Netekau mamos, darbo, o dabar dar ir gyvenamos vietos (bute kurį planavome parduoti šiuo metu gyvenu su draugu ir močiute).

Mintys galvoje tik dvi – pyktis ant savęs ir baimė… O kas jei dar ir sveikata mane visai pavestų. Tuomet jau tikrai būsiu visko netekusi. Primenu, kad jau ir anksčiau ne kaip jaučiausi. Buvau pavargusi ir vis bijojau, kad man ko nebūtų, kad nenutiktų taip kaip mamai.

Ir štai viskas toje mano galvelėje susidėjo. Mintys ir kūnas pastovioje įtampoje. Dar kitaip vadinamoje „kovok ar bėk“ padėtyje.

2020 metų lapkričio gale sužinojau prasčiausią galimą diagnozę – išplitusi Onkologinė liga.

Manau, „tik“ tiek man ir reikėjo – netinkamų minčių ir jausmų, kad atsidurčiau blogiausiame savo pačios sugalvotame košmare.

P.S.

Dabar skiriu laiką paskirtam gydymui ir savianalizei. Tai ką prieš tai parašiau yra skirta, kad ir jūs sustotumėte bei nemeluodami sau pagalvotumėte ką ir kodėl jaučiate. Ir jei yra nors dalelė negatyvo mintyse – įvardinkite tai ir paleiskite viską kas užima pozityvių minčių vietą. Jums nereikia praeities blogų išgyvenimų, nes jie tik dar labiau neigiamai įtakoja jūsų ateitį.

Nusiraminkite, pabūkite čia ir dabar. Dėkokite sau ir savo gyvenimui. Vertinkite ką turite ir skleiskite meilę bei ramybę. Patikėkite to labai reikia tiek jums tiek ir jūsų aplinkai. Tikėkite savimi ir savo vidiniais stebuklais.

Aš tuo tikiu!