Laba diena, esu 31 metų drabužių dizainerė ir šiuo metu ieškau darbo. Esu kūrybinga, atsidavusi, empatiška ir į pavestas užduotis žiūriu atsakingai. Iki šiol dirbau pačios susikurtoje darbo vietoje. Tad esu gabi dirbti savarankiškai. Tiesa, taip pat turiu paminėti, jog sergu onkologine liga, kuri šiuo metu reikalauja papildomo laiko bei jėgų.
Būna dienų, kuomet prasčiau jaučiuosi ir neturiu nei noro, nei jėgų keltis iš lovos. Tad prioritetą teikčiau darbui nuotoliniu būdu, be griežtų terminų. Sakykite gal turite laisvą darbo vietą savo įmonėjė?
Kaip manote – jau būtų visai nebloga motyvacinio laiško pradžia?
Tik įdomu ar daug susidomėjusių atsirastų…
Nuo mažų dienų labai tikėjau pasakymu: “kad tiems kurie daug dirba – anksčiau ar vėliau pasiseka”. Ir patikėkite manimi kiek daug aš dirbau. Tik tą sėkmę pamatuoti buvo sunku. Vis atrodė, kad gal dar per mažai dirbu.
Dabar jau suvokiu, kad dirbau tikrai per daug ir gal net netikslingai, stengdamasi pasiekti savo susigalvoto tobulumo. Taip pat turiu pripažinti skaudžią tiesą, jog per dažnai klausiau klienčių ir darydavau taip kaip jos pačios to nori, nors širdyje jausdavau, kad kitoks sprendimas gal būtų ir geresnis. Žodžiu, tokia pastovi vidinė kova su savimi vyko vis siekiant nepasiekiamo.
Dabar toliau kovoju su nematomais vėjo malūnais. Esu be galo dėkinga gyvenimo draugui, kad manimi rūpinasi finansiškai. Reikiamus vaistus ar papildus bandau įsigyti pati iš susitaupytų pinigų. O va už maistą ir komunalinius mokesčius sumoka jau jis. Žodžiu, gyvenu kaip princesė ant žirnio.
Kodėl ant žirnio? O gi todėl, kad ir kiek tų patogumų aš beturėčiau mane vis tiek kažkas neramina. Ir šiuo atveju labiausiai neramina tai, jog finansiškai nesu laisva ir galinti pasirūpinti savimi bei prisidėti prie bendro šeimos ūkio (kaip šiais laikais tai priimta vadinti).
Ir nors plėškis per puse. Viena mano dalis nori tiesiog rūpintis savo sveikata ir džiaugtis kiekviena turima akimirka. Kita – nori įprasminti turimą laiką, panaudoti sukauptas žinias ir patirtį. Na ir žinoma, užsidirbti pinigų, nes tikiu, jog tai suteiks man didesnį pasitikėjimą savimi ir tvirtą pagrindą po kojomis, o ne tą žirnį po dešimtimis čiužinių.
Senoji aš šioje vietoje sakyčiau: BET!
Susikaupiu. Susikoncentruoju į kvėpavimą. Įkvepiu. Iškvepiu. Ir priimu save tokią kokia esu.
Šiuo metu, kelias savaites per mėnesį esu tikrai mažai darbinga. Kitas dvi – atgaudinėju jėgas.
Noriu dirbti kūrybišką darbą ir išnaudoti savo potencialą. Kad ir ką kiti sakytų – nesu dar pilnai pasiruošusi imtis savo pačios individualios veiklos. Ir taip vėl įdarbinti save. Turiu omenyje tokį, kuomet ne tik pavestą darbą reikia atlikti, o ir pačiai jį susigalvoti. Tiesiog, manau, jog dar neišmokau iki galo paleisti savo perfekcionizmo ir noro už viską būti asmeniškai atsakingai. Dėl to tikiu, jog mielai atlikčiau man pavestas užduotis ir gaučiau už tai atitinkamą atlygį.
Ir tada susimąstau kokį darbą galėčiau dirbti… Žinau, tik tiek, jog prioritetą teikčiau darbui su mada ir apranga.
Laisvai samdoma drabužių dizainerė?
…Lietuvoje mados verslas gana siaura niša. Dažniausiai tie kas patys kuria – patys rūpinasi gamyba ir pardavimu. Tad papildomos pagalbos su kūryba tikrai mažai kam reikia arba to tiesiog nenori pripažinti.
Tekstų apie madą ir gyvenimo būdą rašytoja?
…Rašyti man visai patinka. Kartais net labiau nei garsiai kalbėti. Kažkaip mintys aiškiau susidėlioja, o ir pasitaisyti, gali jei yra noras. Tik va su kalbos kultūra ar gramatika man tikrai “ne kažką”.
Na po kol kas sugalvojau net tiek…
Tikrai esu gabi, greit mokausi, o už viską manau, svarbiausia, jog turiu noro. Tad tikiu, jog viskas įmanoma!
Ir pabaigai: turiu pripažinti, jog nesu detaliau bendravusi su panašaus amžiaus žmogumi sergančiu onkologine liga.
Įdomu, kaip jūs sprendžiate darbo, ligos ir uždarbio klausimus?
O gal visas karantinas ir darbas iš namų šiuo atveju vis tik šiek tiek gelbsti? Labai prašau – pasidalinkite savo patirtimi komentaruose ir įkvėpkite mane bei kitus.
3 komentarai – “Darbas sergant Onkologine liga”
Man kaip tik sutapo taip,kad baigėsi darbo sutartis ir likau bedarbė. Taip pat buvo sunku jaustis išlaikoma, bet radau išeitį, tarp kitko nelabai pavyzdinę, tad garsiai nepasakosiu, bet pm galim pakalbėti 🙂
Kai „užgrobstė“ liga (ne onkologinė), kuri elgėsi neprognozuojamai, kuri neleido anksti keltis, kuri „užpuldavo“ bet kada (gali žinoti tik tiek, kad šiandien tikrai bus blogai ir rytoj tikrai bus blogai, tik neaišku kuriuo momentu), buvo sunku. Nežinojau ką daryti. Dar prie visų „atrakcionų“ prisidėjo darbai, iš kur mane paprašydavo išeiti, nes esu neatsakinga (juk galiu neateiti ryte, nes neprognozuojamai užpuola liga). Tuo momentu galvojau, kad neišsiversiu, kad mane iš visur mes lauk. Kam reikalingas darbuotojas, kuris staiga gali neateiti į darbą, kuris negali dirbti nuo ankstyvo ryto. Pradėjau jaustis pati sau nepatikima. O dar prie to ir gydytojai nuo poliklinikos iki ligoninės gūžčioja pečiais ir negali atsakyti nieko konkretaus nei kas man, nei kaip su tuo gyventi.
Nusprendžiau, kad reikia kažką daryti, reikia prisitaikyti prie savo organizmo ir atrasti kaip aš galiu užsidirbti pragyvenimui. Jeigu pasiduosiu, geriau nebus. Jeigu imsiuosi visų siūlomų galimybių, kažkada tiesiog atrasiu savo vietą.
Kalbėjau su žmonėmis apie turimą „problemytę“. Siunčiau CV visur, kur tik darbo skelbimas patiko. Derinau su darbdaviais darbo laiką, subtiliai pasakojau, kad turiu „kėblumų“, bet aš patikimas, darbštus, gabus, norintis dirbti kandidatas. Taip aš pakeičiau tikrai daug darbo vietų per kažkokius 3 metus. Ir man sekėsi. Sutikau palaikančių ir supratingų vadovų. Stengiausi pati kiek galėdama geriau dirbti. Atradau žolininkę, kuri vienintelė sugebėjo sutvarkyti mano organizmo išdaigas (gavau jos numerį iš savo vadovės, kuri matė mane išbalusią, pavargusią, sulysusią).
Siūlyčiau atsižvelgti į save, į savo poreikius, į savo būsenas, atrasti kiek laiko ir jėgų galite skirti darbui. O tada jau atsidaryti darbo portalus, skaityti visus darbo skelbimus iš eilės ir taikyti sau „šitą aš galėčiau dirbti, ar nelabai? Patiktų ar ne?“. Siųsti CV visur, kur patinka, kalbėti su žmonėmis apie savo norus ir poreikius. Būtinai bus „vaisius“, nes kai darai, tai ir pasidaro. Blogiausia, kas gali nutikti, išmes iš darbo 😀 Tada „karuselė“ pradeda suktis iš naujo – naujos paieškos, nauji darbdaviai, nauji žmonės.
O ką prarasi, jeigu pabandysi kažką naujo, galbūt kažką kito? Kartais darbo aprašymas skamba paprasčiau ir prieinamiau, nei sudėtingas pareigų pavadinimas. Jeigu norisi, reikia daryti. O kaip bus, sužinosim tik kai padarysim. Visi žmonės, visi turi savo „razinų“. Net jeigu 20 kartų kažkas netiks, 21 kartas gali būti nuostabiausios kelionės pradžia.
Šviesios nuotaikos, Aida ir daugiau pozityvių minčių (ir savo pastangomis, ir su Visatos pagalba)!
Kaip aš Jus suprantu! Man 38, visą laiką daug daug dirbau. Iki to paties stop, kuriame esate dabar Jūs. Visa aplinka sakė stok su darbais, šalink stresinę aplinką, rūpinkis savimi, nes tu jau gavai stop.. ir ką.. nepavyko man sustoti. Po ligos iškart grįžau į darbus ir – neslėpsiu- tuo visai nesididžiuoju. Kad nepavyko nuspausti rankinio stabdžio. Dirbu labai daug įtampos ir jėgų reikalaujantį darbą nora puikiai suprantu, kad stresas nėra man draugas šiuo metu. Bijau atkrist. Be proto.. bet tuo pačiu jaučiu, kad vyksta manyje pokyčiai.. maži maži..nžn ką atrasiu kelio gale.