Šiandien jaučiuosi silpniau. Priguliau ir žinoma į rankas pasiėmiau telefoną. Instagramas, Pinterestas – žodžiu klasika. Nieko įdomaus. Tad eilė ateina “patikrinti” naujienas. Senokai to nedariau – saugau save nuo neigiamos informacijos… Svarbiausios žinios – kandidatai į ministrus ir pandemija. Pastaroji man yra be galo aktuali… Nenoriu nieko kaltinti ir tuo pačiu metu nuoširdžiai nesuprantu, kaip po antro karantino įvedimo praėjus beveik mėnesiui, susirgimų skaičius ir toliau rekordiškai auga. Kur tas elementarus atsargumas ir rūpestis, jei ne savo, tai bent kitų sveikata. Ar tas noras apsiprekinti, susitikti ir pabūti yra vertas, kad reikėtų uždarinėti ligonines ir stabdyti planines procedūras. Aš nuoširdžiai NESUPRANTU.
Dar prieš savaitę pati gulėjau Santaros klinikose (laukdama diagnozės). Pati savo akimis mačiau tą vidinį ligoninės gyvenimą. Kuomet sesutės išsigandusios bando rūpintis (ne covidiniais) ligoniais. Bijo juos užkrėsti, bijo, kad pačios susirgs ar turės izoliuotis ir nebus kam kitam pasirūpinti pacientais. Begalinė įtampa ir lovų skaičiavimas ten kasdienybė.
Kitą savaitę mane guldo pirmajai chemijos procedūrai. Kaip ir pridera dieną prieš tai manęs laukia Covid-19 testas. Laukiu jo sukryžiavus viską ką galiu. Jis privalo būti neigiamas! Nes kitu atveju negalėsiu pradėti savo gydymo, kuris man, tikrąją to žodžio, prasme yra mirtinai reikalingas. Žinau, kad pati saugausi kaip įmanydama. Mano gyvenimo draugas dirba iš namų. Garbaus amžiaus močiutė (kuri gyvena kartu) vos kartą per savaitę iškišą veidą (ar tiek kiek jo matosi iš po tinkamai užsidėtos kaukės) į lauką. Jei susitinku su sese, laikomės didesnio nei rekomenduojama atstumo, o jei važiuojame kartu automobiliu, tinkamai dėvime apsaugines veido kaukes. Viskas, daugiau jokių kitų kontaktų. Ir aš vis tiek žinau, kad yra rizika būti užsikrėtus… Tuo pačiu bijau, kad susirgimų skaičiui ir toliau augant, gali trūkti medikų. Ir tuomet (net jei mano testas bus neigiamas) nebus kam ar kur mane priimti. Ir aš ne viena tokia. Mūsų – ligonių yra pilna ir mes nusipelnėme tinkamos medikų pagalbos. Tad prašau jūsų visų, jei ne dėl savęs tai bent dėl kitų – PASISAUGOKITE!
Papildoma informacija: Gulėdama toliau skaičiau apie pandemija ir galiausiai užmačiau vieną straipsnį, kurio antraštė baigiasi fraze: “…padidėjo onkologinių ligonių mirštamumas”. Jo net neatidarau ir taip jau man užteko informacijos… Išvadas galime visi pasidaryti sau.
4 komentarai – “Covid-19. Karantinas”
As suprantu, kad gal tu patarimu siuo metu visi Jums nepagaili:) Bet Jus atsirinkite, kas yra idomu ir ignoruokite ramiai, kas atrodo what ever:) Man jau eina penkti metai nuo vezio diagnozes, buvau 33m kai diagnozavo. Atradau netycia Jusu bloga, ir taip kaupiasi asaros vel viska prisiminus!!! Gera naujiena, kad viskas praeis ir iseisit tik tukstanti kartu protingesne ir stipresne is sitos situacijos. As nejau pas psichologa, kas turbut buvo klaida, bet susigalvojau sau kita pagalbos priemone, gal ir Jums pasirodys logiska. Kai ka jau pati darote (TED talks for inspiration). Ka dar dariau- puoliau gilintis pati i vezio liga. Is skirtingu kampu, skirtingu poziuriu, tiek tradiciniu, tiek ne. Sakoma, kad kai supranti pati kas vyksta, nebera taip baisu. Man tas pasiteisino 100%, baime dingo kai ismokau paaiskinti, kas vyksta:
– The Truth About Cancer A Global Quest (9 filmai)
– heal breast cancer naturally: 7 tips…(Kanados daktare parase knyga apie pagalba sau, tinka bet kokiam veziui)
– breastcancer.com (usa oficialus psl su daug info apie vezi, daug moksliniu tyrimu, ar paprastu paaiskinimu)
Bukite kritiska kai domites ir didziausios sekmes, palaikome Jus!
Šiais metais ir man diagnozavo vėžį, 33m., vienų metų vaikas. Suprantu jūsų baimes, jūsų išgyvenimus. Dalinkitės savo jausmais su tais, kuriais pasitikite, prašykite pagalbos. Baisiausios pirmosios savaitės, vėliau išverksite ir po truputį vėl kabinsitės į gyvenimą. Tas „draugas“ visada bus šalia, bet išmoksite su tuo gyventi. Tai tik akimirka jūsų gyvenime – skaudi, neteisinga, be galo sunki.. bet ji praeis. Ir ta šlykšti pandemija praeis. O tada mes vėl mokysimės šypsotis.
Aida, nepasiduok ir būk stipri. Žinok, kad Tu labai reikalinga šiam pasauliui! Ir ką jau ten – kiek pati norėsi, tiek ir gyvensi: patikėk, mano artimųjų tarpe buvo tokių jau beveik nurašytų atvejų, bet jie įrodė, kad ne liga juos valdo, o jie – ligą. Esi kovotoja ir tikrai pasieksi pergalę.
Viskas bus gerai!
Nepasiduokite blogoms mintims ir įveiksite ligą!
Sveikatos ir stiprybės!