Testamentas. Arba Paskutiniai Norai

Prieš kelias dienas sesė pasiūlė pagalvoti apie testamentą ir vizitą pas notarą. Kitą savaitę man bus taikoma pirmoji chemijos procedūrą. Gal ir pats laikas pradėt galvoti… Užsidegu žvakę. Šiandien ir taip niūri diena, gal bent taip bus šviesiau ir “linksmiau”. 

Man 31-ri. Vien nuo tos minties “mano paskutiniai norai” – man suka vidurius. Visų pirma noriu, kad visi būtų laimingi, sveiki ir gyventų taikoje. To visuomet norėjau…Įdomu ar notaras pasirašo ir po tokiais žodžiais?… 

Kaip noriu, kad su manim pasielgtų po mirties?… Atrodytų koks skirtumas – manęs juk vis tiek nebus. Gal tegul artimieji daro, kaip jiems geriau ir patogiau… O gal man svarbu?… 

“Pasvajokime”… Jei būtų galima (o žinau, kad negalima), norėčiau, kad mano pelenus išbarstytų, kur nors gražioje vietoje…Bernardinų parke (mano mėgstamiausia vieta mieste), Olando kepurėje (į jūrą) ar kažkur nuo aukšto kalno… Visuomet ši išbarstymo mintis man atrodė romantiška ir dramatiška tuo pat metu… Kaip ir minėjau ji nelegali – tad ją atmetame… 

Filmuose man visuomet atrodė gražios kapinaitės, kur žaliuoja lygi žolytė ir “guli” maži vienodi paminklai su vardu, pavarde ir metais. Nieko perkrauto. Tiesiog yra ir tiek. Deja, Lietuvoje nesu mačiusi tokių estetiškų sprendimų… Mano šeimai “priklauso” kelios vietos Karveliškių kapinėse, šalia palaidota yra mano mama. Turbūt būtų logiška išnaudoti šią vietą. O ir dėl “tvarkymo” patogiau, kad nereikia skirtingų vietų lankyti… Toliau suka vidurius… Linkstu prie nuomonės, kad šiuo klausimu dar neturiu savo tikslios nuomonės… Gal vis tik linkstu prie to, kad artimieji turėtų daryti, kaip jiems patogiau ir geriau. Manau, kad tuomet man jau tikrai nebus jokio skirtumo. 

Mišios, kunigas ir kiti religiniai dalykai… Visuomet noriu tikėti, kad yra kažkas daugiau. Neatmetu vieno Dievo ar visų kitų Dievų. Ar man reikia tų visų ceremonijų? Manau, nepakenks. Tuo labiau, kad mano artimųjų ir giminių rate yra ir stipriau tikinčių. Tad gal jiems “ramiau” miegosis. 

Tik vieną žinau – JOKIŲ GIEDORIŲ (jei reikia muzikos – klausykite “Queen”) ir JOKIŲ GEDULINGŲ PIETŲ (kad ir kokie būtų skanūs tie karbonadai, bulvių košė ir šviežių kopūstų su morkomis salotos). Pastaruosius drąsiai galite pasigaminti namuose ir už Aidutę suvalgyti. Pasirodo, kai kuriais klausimais turiu aiškią poziciją.  

Dabar keliaujam prie “turtų” ir finansų… Manau, įstatymai gana teisingai viską padalina, bent jau taip buvo po mamos mirties… Gerai einu pasiskaityti google… Hmmm… Vaikų ar sutuoktinio neturiu… Pirmas eilėje – tėtis… Hmmm… Galvojau, kad kaip ir po mamos mirties bus viskas dalinama jam ir sesei. Panašu, kad viskas atitektų tik jam… Gal dėl to sesė ir pasiūlė pagalvoti apie testamentą… Pradėjau galvoti. Skrandis įsitempė. Toliau suka vidurius… Nenoriu rašyti testamento, nenoriu eiti pas notarą, nes tada atrodo, kad bus viskas. Kelias dienas viskas buvo kaip ir gerai, o dabar vėl ateina mintis, kad jau viskas. Baigta. 

Turbūt daugiau šiandien neišplėtosiu. Reikia nusiraminti. Gerai viską apgalvoti. Įveikti baimę ir pasielgti teisingai. Primenu sau – Aš esu STIPRI!

Na gerai. Apsitvarkiau. Nusiprausiau (duše man kyla geriausios mintys). Pavalgiau. Viską gerai apgalvojau. Jei vis tik nespėsiu kreiptis į notarą dėl testamento, visi žinokite, ko norėjau.
NORIU, kad po mano mirties mano nekilnojamas turtas visų pirma atitektų mano sutuoktiniui ir vaikams (jei tokių turėsiu). Jei neturėsiu (kaip kad yra dabar), noriu, kad tai kas priklauso man atitektų lygiomis dalimis mano sesei ir tėčiui. Jei pastarųjų irgi nebebus – mano sesės vaikams. Jei ir šių nėra – mano puseserei ir pusbroliui iš mamos pusės. Jei pastarųjų nėra – jų vaikams.
Visą kitą (ne nekilnojamą turtą) leidžiu parduoti ir gautus pinigus skirti “geriems” tikslams. Apie tai plačiau rašau apačioje.

Papildoma informacija: Be nekilnojamo turto gauto dovanų per puse su sese iš tėvų ir paveldėto po mamos mirties, man dar priklauso mažosios bendrijos “turtas” (kurią pati įsteigiau už savo asmenines santaupas). Žinoma, nieko daug ar ypatingai brangaus iš viso to verslo neliko (dėl visos Covid situacijos man teko neribotam laikui sustabdyti savo salono veiklą). Kelios kabyklos gatavų, vienetinių vestuvinių suknelių, visa lentyna audinių ir nėrinių, siuvimo technika ir tiek. Tikiuosi, kad “po manęs” su pastaraisiais daiktais, o ypatingai su mano kurtomis vestuvinėmis suknelėmis bus pasielgta “tinkamai”. Jei tik artimieji turės jėgų ir noro, tikiu, kad galima būtų jas realizuoti ar parduoti ir gautus pinigus skirti geriems tikslams. Pvz.: organizacijoms dirbančioms su Onkologiniais ligoniais. Ne milijonai, nors vis šis tas gražaus ir prasmingo.