Diena kuomet Chemoterapija pasidavė prieš mano kūną

Šiandien iš savo gydytojos išgirdau gal net baisesnius žodžius nei pirmą kartą ją sutikus. Tuomet (daugiau nei prieš metus laiko) ji konstatavo mano ligos diagnozę – 4 stadijos išplitęs skrandžio vėžys.

Šiandien ji pasakė, kad nebegali niekuo padėti, nes visa chemiją jau išbandė. Nieks neveikia. Ir reikalai tik labai blogėja.

Vienintelis pasiūlymas gultis į hospisą ar būti savo namuose su jų skiriama priežiūra. Ir taip kiek galima lengviau nugyventi iki paskutinės akimirkos (atvirai pasakius jau net nepamenu kokį tikslų žodį ar žodžius ji paminėjo). Man ir tiek gana.

Viskas nebeteko prasmės. Vienok džiaugiuosi, kad pagaliau po tiek laiko pailsėsiu nuo tos pastovios Chemijos ir „NORMALIAI“ pagyvensiu. Iš kitos pusės suprantu, jog gydytoja tikrai nejuokauja ir kad viskas yra rimta.

Žinau, kad negalima lygintis. Tik dabar šiek tiek jaučiuosi, kaip Ukrainos pabėgėlė kirtusi Lenkijos siena… Prisižiūrėjau Orijaus reportažų… Tai va tas jausmas, kad lyg ir esi laisvas ir tuo pačiu turi sugalvoti, kaip toliau gyventi savo gyvenimą, nes tokiam scenarijui visai nesiruošei.

Ar čia jau tas laikas, kuomet reikia važiuoti į užsienį ieškoti kitų specialistų?

O gal ir notarą aplankyti bei visus „reikalus“ sutvarkyti?

Ar tiesiog išvykti atostogų ir pasimėgauti gyvenimu?

Pradėti nešioti gražiausius drabužius bent po namus?

Daug dabar tų klausimų galvelėje sukasi…

Kas įdomiausia tai, kad protas yra ramus, pozityvus net sakyčiau trykštantis džiaugsmu, kai tik išeina. O išeina dažnai. Tik va kūnas ir gydytojai yra visiška minčių priešingybė. Kaip taip gali būti?

Nesuprantu…

Šį kartą nerašysiu nieko daug. Nesiskųsiu kas ir kaip su tuo kūnu negerai.

Tik dar kartelį visiems ir sau palinkėsiu sustoti ir pasidžiaugti tuo ką turime.

O turime tikrai daug!!!

Ramybės, meilės ir begalinės sveikatos visiems.