Kaip nepasiduoti sergant Onkologine liga?

Jau kelios dienos kaip verkiu. Praėjusią savaitę turėjau Kompiuterinio tomografo tyrimą. Jo atsakymas pasak mano gydytojos – sunku įžiūrėti, panašu, jog blogėja. Liga progresuoja… Nežinau kaip ji gali progresuoti, jei jau ir taip buvo savo įmanomoje aukščiausioje stadijoje…

Verkiu, nes tik prieš kelis mėnesius man paskyrė naują Chemoterapijos kursą, į kurį dėjau labai daug vilčių. Šiaip į prieš tai buvusius du – taip pat. Nežinau, kodėl po tyrimų atsakymų jaučiuosi taip lyg pirmą kartą vėl sužinau apie ligą manyje. Atrodo iki tyrimo dienos, kad nieko kaip ir nėra. Viską ką jaučiu bandau “nurašyti” ant Chemoterapijos šalutinių poveikių. O pastovų skysčio atsinaujinimą pilve jau tiesiog traktuoju kaip kasdienybę. Žodžiu, kankinuosi ir tuo pačiu metu mintyse tikiu, jog esu sveika… Juk kaip sakoma: per kančias į žvaigždes.

Kelionė iki šiandienos įrašo buvo sunki ir ilga. Prasta savijauta nuo vaistų arba kaip mano gydytoja pasakytų – tiesiog ligos pablogėjimas, nedavė man pertraukos ir jėgų prisėsti bei tinkamai surašyti savo minčių… Gulėdama lovoje vieną kartą net bandžiau video nufilmuoti… Gavosi sergančio žmogaus aimanos drebančiu balsu.

Ilgai nieko nerašiau ( na tikslau, nesidalinau tuo ką parašiau). Kaip sakoma, jei neturi ko doro pasakyti, gal geriau ir patylėti. Taip ir dariau, nes žinokite, jog visada noriu tik įkvėpti kitus, kad tikėtų savimi ir gražiu rytojumi. O kai pačios galvelėje vien niūrios ir prieštaringos mintys, tas įkvėpimas gali gautis ir visai į kitą pusę… Apie šią savo dilemą rašiau ir anksčiau.

…Vis tik dabar dalinuosi savo pastarųjų mėnesių minčių kratiniu. Kodėl dalinuosi? Gal, kad kada vėliau pati galėčiau paskaityti ir prisiminti kaip toli nukeliavau.

2022.01.13

Sėdžiu tualete ir viduriuoju susiemusi delnais už burnos, kad neapsivemti.

Po kiek laiko – šaukštas sultinio ir jau atsisveikinu ne tik su juo, o ir su pusryčiais iš paskos.

Ir visad sau kartoju kokia stipri esu!

Pažiūrėti į vandenį net negaliu, o gal ir aš jau jam nebepatinku.

Rėksiu, staugsiu, klyksiu. Tik ar nuo to kam geriau?

Pasiekus dugną visada galima kastis giliau.

3 Chemoterapijos kursas – 3 Viltis

Nors ta viltis kaip velnias mane traukia į lovą jau daugiau nei pusė metų.

Sunkiausia būti vienai akistatoje su savimi. Pasiduodu, nors dar net nepradėjau kovoti. Nekovojau, nes taip knygose rašoma kur skaičiau… O gal tiesiog ne tas skaičiau…

Per 2021 metus išmokau, kad esu tikrai labai stipri. Ir nors esu stipri, kartais palūžtu ir nežinau, kaip tuomet pačiai sau padėti.

O tada verkiu krokodilo ašaromis. Ar juk ne toks paprasčiausias sprendimo būdas?

2022.01.06

Man gėda

Niekada nekaltinau kitų dėl savo ligos. Nei prastų genų, nei daktarų, kad per vėlai viską ištyrė, nei aplinkos ar bendrai visos situacijos. Už tai pasinėriau į suvokimą, kad pati ir esu už viską savo gyvenime atsakinga (nes juk tai reiškia, kad pati galiu viską ir pakeisti).

Žodžiu, įtikėjau, kad pati tą ligą prisišaukiau. Ir man dėl to labai gėda. Tai privedė į visišką užsidarymą savyje (čia mano talentas už, kurį medalio dar negavau). Dėl to užsidarymo dar labiau gėda, juk žadėjau sau ir jums, kad dalinsiuosi viskuo. Tik jau daugiau nei pusę metų gailiu savęs ir neturiu tam pasidalinimui nei noro nei jėgų.

2021.11.29

Prieš kelias dienas skaičiau mintį, kad gyvenimas, o ypatingai vieni jo metai turi tam tikrą cikliškumą. Pilnai su tuo sutinku. Panašu, kad mano motyvacija sukyla kaip tik prieš šventes ir naujuosius metus. Gal pastarieji simboliškai asocijuojasi su nauja pradžia.

Užsisklendžiau savyje, nes tai moku daryti geriausiai (žinau, jau kartojuosi). Ir tuo pačiu stengiuosi neišdėti savęs į šuns dienas. Kas žinant mane yra labai sunku.

…Esu neatsakiusi į daug laiškų bei komentarų ir už tai ant savęs pykstu. Vis dar randu būdų kaip tai daryti… Pykstu, nes žinau, kad apylinkių palaikymas yra mano pagrindinis motoriukas nesustoti… Tuo pačiu, kažkodėl negaliu rasti tinkamų žodžių į juos atsakyti. Atrodo, norisi rašyti įkvepiančius, mielus žodžius, bendrauti ir skleisti tik džiaugsmą, meilę ir ramybę. Tik kuomet blogai juočiuosi – apsimetinėti negaliu. Tada pasirenku tylėti.

2021.11.28 – Šią dieną buvau tikrai geros nuotaikos

Taip atrodo 50 kg. laimės!

Ir nors nuotrauka daryta beveik prieš pusmetį, o oras ir sezonas ne į temą. Šis kadras geriausiai atspindi mano vidinį džiaugsmą, kad esu. Tikėjimą, jog pasveiksiu ir viskas tik į gerą.

Tikra tiesa, kai žmonės sako, kad gyvenimas yra it pasivažinėjimas amerikietiškais kalneliais. Vieną dieną jautiesi giliausioje duobėje, o va žiūrėk kitą – jau turi vilties kilti į viršų. 

Tiesa…Prieš kelias savaites maniau, jog atėjo TA „paskutinioji” akimirka… Buvo labai labai labai blogai…

O po kelių dienų ir vizito Santariškėse mano džiaugsmui buvo paskirtas naujas gydymas.

2021.11.27

Šiandien ryte buvo labai blogai. Pagavau save mintyse bemąstančią: „Ne gi tokia ta mirtis ir bus..?”

Silpnumas, nepakeliamas skausmas, pykinimas (apsivėmiau į burną), juodumas akyse ir žinoma visas kūnas dreba nuo išgąsčio. Atrodo, ne kad visas gyvenimas praskriejo pro akis, o kad jo iš vis net ir nebuvo. 

…Metu viską ir bėgu į lovą…

Ir pasirodo – NE!

Daugiau mažiau viskas jau praėjo, o aš vis dar čia. Šiaip jau ir visi metai praėjo po diagnozės sužinojimo. Ir aš vis dar čia. 

Prieš kurį laiką pasižadėjau nebesiskųsti savo sunkumais ir potyriais. Tiek sau tiek ir aplinkiniams. 

Sunkus pažadas – nemeluosiu… Nusprendžiau nebūti savo pačios auka. Ignoruoti savo potyrius tikėdamasi, kad jie savaime praeis. 

Iki ko tai privedė? Užvakar naktį teko pažadinti gyvenimo draugą, kad pabūtų kartu su manimi, nes vienai per baisu. Vis dar baisu būti vienai. Pasirodo, bijau mirti būdama viena. 

2021.11.25

Praėjo metai ir aš vis dar čia

Sunku suvokti, kad praėjo lygiai metai po diagnozės sužinojimo. Pati sau pasikeičiau negrįžtamai ir tikiu tai tik į gerą. Mokausi klausytis savo minčių ir pastebėjus negatyvias – jas keisti. Mokausi mylėti save, nors prieš tai jaučiausi net ir to neverta. 

Mano ryžtas 2021 metų pradžioje – “Duokite greičiau man tą visą chemiją”. 

Tikėjimas, kad tik pradėjus gydymą aš jau esu sveika. 

Juk dabar mano vienintelis noras – būti visiškai sveikai. 

…Tiesa, kaip mano geriausia draugė pasakytų: “Nėra visiškai sveikų žmonių”… 

Visko buvo per daug. Ypatingai to savęs spaudimo.

Nors ryžtas ir tikėjimas savimi (bei medicina) niekur nedingo. Visas sveikimas šiek tiek užsitęsė ilgiau nei keli mėnesiai ar pusė metų (kaip kad kažkada tikėjausi). Ir nors kaip medikai sako, kad liga yra stabili (po 2021.09 mėn atlikto Kompiuterinio tomografo tyrimo) – tai jau tikrai yra visai gerai. 

Jėgos mane visai apleido, o gal ir pati jas paleidau… Penkios operacijos, pastovi Chemoterapija ir nesuskaičiuojamas kiekis ascito punkcijos procedūrų pakeitė mane fiziškai… O kur dar pastovus silpnumas, kojų nepaklusnumas, galūnių skausmingas šalimas ir užpuliavę pirštai po nagais… Jaučiuosi kaip niekad silpna. Tiesa, ir nespaudžiu savęs. Pavargau, skauda ar tiesiog nėra noro – einu ir ilsiuosi. Būnu lovoje su savimi ir savo mintimis. 

Atrodo, galėčiau skųstis nesustodama, kaip tas ir anas negerai.  Ir dabar tik suvokiu, kad gal truputį per daug save saugau. Suvokiu, kad gal jau ir nebus kitaip (artimiausiu metu) ir turiu dėl savęs stengtis ir judėti į priekį. Keltis iš tos lovos ir pradėti gyventi. Iš tikrųjų gyventi, o ne vien tik gulėti ir kvėpuoti.