Negaliu patikėti, kaip iš tiesų greitai bėga laikas. Praėjo beveik penki mėnesiai nuo mano gydymo pradžios. Tiesa, paskutiniai du buvo labai intensyvūs, pareikalavę fizinės ir emocinės mano stiprybės.
Nemeluosiu, vienu metu jau maniau, kad pasiduosiu… Tada susiėmiau, nusiraminau ir priminiau sau, jog pasižadėjau būti stipri (kaip jau supratote, vis dar mokausi susidraugauti su savimi). Tad susiėmiau ir toliau kibau į savo gyvenimą.
Laikas ne tik bėga, kartais atrodo, kad jis tiesiog dingsta. Pati tylėjau bei nieko nerašiau daugiau nei mėnesį. Buvo (yra) sunku. Bandau atrasti gyvenimo prasmę, norą kurti, kažką daryti ir bent taip savo mintis atitolinti nuo Onkologinės ligos.
Turbūt kartais, nieko čia nerašau, nes pati bėgu nuo realybės. Įkėlus naują įrašą sulaukiu žmonių žinučių, kad viskas bus gerai ar klausimų – kaip jaučiuosi… Turiu pastėbėti, jog šie žodžiai/ klausimai, tokia liga sergančiam pacientui, nėra tinkamiausi…
Po tokių žinučių, noriu nenoriu tenka ir savęs paklausti kaip jaučiuosi. O tuomet ratas galvelėje ir vėl užsisuka. Pradėdu analizuoti ką ir kodėl skauda bei kaip aš dėl to jaučiuosi. Atrodo, kai nekalbi apie savo savijautą, ligą – jos lyg ir nėra. Juk visiems karts nuo karto ką nors paskausta. Tiesa?
Mano tėvai vaikystėje sakydavo, kad tie, kurie ieško ligų – eina pas gydytojus ir jas randa. Kartais susimąstau, kad šiame pasakyme yra tiesos. Taip pat galiu paantrinti, kad kuo daugiau yra galvojama apie liga ar diagnozę tuo ji labiau užvaldo visas mūsų mintis ir tampa dar tikresnė.
Tad dabar, po beveik pusės metų galiu pasakyti, kad pacientai tylėdami ir nekalbėdami su kitais apie savo ligą, savotiškai bando apsaugoti patys save. Žinoma, vieną yra nekalbėti ir bandyti gyventi normalų, įprastą gyvenimą. Visai kas kitą – visą tai laikyti savyje ir mintyse pačiam pastoviai galvoti apie savo ligą. Pastarasis variantas pats blogiausias. Tokiu atveju jau geriau kalbėti ir viską išsakyti. Kaip ir minėjau graužimas savęs iš vidaus prie gero neprives. Tą garantuoju 100%.
Šį kartą tiesiog norėjau pasisakyti, kad ESU.
P. S. Didžiausias dabartinis mano noras yra pasveikti, kad galėčiau savo patirtimi pasidalinti su kitais Onkologiniais pacientais. Noriu juos įkvėpti nusiraminti ir atrasti savo gyvenimą iš naujo.
Siunčiu daug meilės ir ramybės,
A.K.