Onkologinė liga. Tylėti visada yra lengviau!

Jau beveik tris mėnesius rašau tinklaraščio įrašus, kuriais taip ir nepasidalinu. 

Kas pasikeitė? 
Gal mano požiūris. 

Kovo 11 dienos hospitalizacija Chemoterapijos skyriuje ir pokalbis su palatos kaimynėmis privertė mane dvejoti. Ar vis tik kalbėjimas ir minčių pasidalijimas apie savo ligą daro man ar kam nors kitam gerą? 

Jei prieš tai norėjau garsiai išsakyti, ką išgyvenu ir taip nors truputį padrąsinti savo likimo draugus. Dabar likau tyloje. Atrodo, kad žodžiai stringa gerklėje ir negaliu jų garsiai išsakyti.

Suprantu, kad nekalbėjimas apie ligą leidžia tarsi ją sumenkinti ir apsimesti, kad jos nėra. Nereikia nieko niekam aiškinti. Klausytis patarimų, kaip ar kuo geriau gydytis. Bei atsakinėti į klausimus – kaip jaučiuosi.

O jei atvirai, geriausias apibūdinimas kaip jaučiuosi būtų toks:
Norisi atiduoti paskutines jėgas, lipti ant aukščiausio kalno ir garsiai rėkti, tiesiog staugti. Tuo pačiu metu norisi susisukus tupėti tamsiausiam kampe ir verkti… Nors dažniausiai akis taip skauda, kad net verkti negaliu…

Kad ir kaip bebūtų, stengiuosi nusiraminti.
Įkvepiu, iškvepiu.
Suprantu, kad nei rėkimas, nei verkimas nieko nepakeis.
Nors trumpam pamirštu viskas kas buvo ir kas bus. Stengiuosi nusišypsoti bei pasidžiaugti, kad esu. 

P.S. Iki mano gimtadienio liko kelios dienos. Šį kartą net nežinau ar jo laukiu. Turbūt dabar kiekvieną dieną priimu tarsi gimtadienį. 

Gimtadienio proga labiau už viską linkiu sau ramybės.