Mintys

Savaitė iki pirmosios chemoterapijos. Poliklinikoje priduodu kraują tyrimams. Priešais naujagimei  ima kraują – rėkia taip lyg baisesnio dalyko gyvenime nebūtų… Sėdžiu per viduri, kaip visuomet šiek tiek jaudinuosi. Gal bijau adatų, kraujo, o gal pačio fakto… Už manęs kitai moteriškei ima kraują. Seselė jos klausia: “ar neskauda?”. Ji atsako: “Po chemijos jau niekas nebaisu”. Taip ir sėdžiu tarp jų dviejų. Visoms ima kraują, o visų patirtys tokios skirtingos. Turbūt sekantį kartą, kai duosiu kraują, man nebus taip baisu kaip šiandien.