Kažkas laukia vaikelio, karantino pabaigos, naujo darbo ar didesnio atlyginimo, atostogų, kol antra pusė pasipirš ar perskaityts mintis.
Pavyzdžiui aš labai laukiu, kol pradės veikti vaistai ir man nesikaups skystis pilvo ertmėje. Laukiu kitos savaitės, nes turėtų daryti punkciją ir dabar sukauptą skystį dar kartą „nuleisti“. Laukiu, kol pasveiksiu (nors gydytoja sako, kad turėsiu išmokti gyventi su šia liga). Labai laukiu švenčių. Tikrai!
Dar naktimis laukiu ryto (mane kamuoja nemiga), taip pat laukiu savaitgalio, pavasario, vasaros… Žodžiu, taip toliau ir panašiai… Vis kažko laukiu. Lyg ta akimirka, kurios laukiu bus kažkuo geresnė nei dabar esanti… Jei būtų tas. Tada būtų anas. Ir tada viskas būtų kitaip…
Atėjo savaitgalis. Ar kas nors pasikeitė? Realiai ne. Dėl to iškart laukiu kito. Gal tad bus kas nors kitaip… Ir dabar po truputį pradedu suprasti, kad nieko nebus kitaip. Gal pastaruoju metu turiu per daug laisvo laiko apmąstymams ir egzistencijai, o gal tiesiog atėjo ir mano laikas tam.
Nors neneigsiu, pastaruoju metu (žinoma, daugiausiai po diagnozės sužinojimo) stengiuosi, kad kiekviena diena būtų, kaip šventė. Su gyvenimo draugu vis kažką prisigalvojame kasdienybės praskaidrinimui… Pasipuošėme namus ir balkoną (kad miestiečiams irgi būtų gražu). Renkam dovanas artimiesiems ir jas pakuojame (o po to siunčiame paštu). Kepame kūčiukus ar žaidžiame kirpyklą namuose…
Ir atrodytų viskas yra puiku ir gerai. Tik vis save laikau. Neleidžiu iki galo džiaugtis ir būti šioje akimirkoje. Vis kažko tikiuosi. Tai gal jau gana!
Nors kalbu apie visiems suprantamus dalykus. Manau, kad esame per daug į viską užsisukę į savo bėdas, darbus ir veiklas, kad tiesiog sustotume ir atsitokėtume. Tad noriu palinkėti tiek sau tiek ir visiems pagaliau nustoti kažko laukti.
Gyvenimas vyksta čia ir dabar – gyvai!
Negalime pakeisti to kas buvo, kontroliuoti – kas bus. Tačiau galime šią akimirką daryti ir sakyti ką norime. Tad gal pradėkime nuo to.
4 komentarai – “Kas ko laukia?”
Pasveiksit Jūs. Jau greitai.
Aida, Jūs tikrai nuostabi. Džiaugiuosi, kad radau Jus ir šiuo metu abi kovojame su panašia liga. Man kaip ir Jums kaupiasi skysčiai, prieš 3 paras dalį nutraukė ir tokiau tęsiu chemoterapiją ir biologinę terapiją.
Parašiau, tiesiog noredama, kad Jūs žinotumėte, kad Jūs neviena! Kad tokios Moterys kaip Jūs skatina kovoti, pamilti save ir tikėti!!
Miela Aida, kasdien įlendu į tavo puslaptį tikėdamasi sulaukti naujo įrašo. Jaučiuosi gal kaip tie, kurie instagrame seka savo „žvaigždes“, nors pati ten net paskyros nesu susikūrusi. Perskaičiau apie tave naujienų portale ir tada prisėdusi perskaičiau visas tavo mintis, kuriomis čia pasidalinai.
Na nesu tokio paties likimo „draugė“, bet visada perskaitau straipsnius apie susirgusius žmones. Galbūt vis pagalvoju – o kas būtų, jei susirgčiau aš? Kaip keista – negalvoju, kas būtų, jeigu patekčiau į avariją ar ištiktų kokia kita neganda, kuri skaudžiai paliestų sveikatą. Kažkodėl man jautri tema – onkologija.
Nesu psichologė, bet man įdomu sergančių mintys, pojūčiai, pokyčiai. Ta kitokia pažintis su liga ne vien iš medicininės pusės. Artimųjų tarpe tokių nėra, gal dėl to man tai atrodo neišjausta tema…
Su beveik priartėjusiomis šventėmis!
Labai teisingai rašote, turime gyventi čia ir dabar, o ne ryt, poryt ar po metų! Stiprybės Jums! Po paros darbo ligoninėje išėjusi į lauką supratau, kad kaip gera yra tiesiog kvėpuoti ir perskaičiusi Jūsų tekstą nuoširdžiai džiaugiausi ta akimirka.